Ateik
Istorija
Šis albumas nebuvo pradėtas.
Jis prasidėjo pats.
Pirmiausia - kaip klausimas. Šešiolikos metų parašyta daina, kai pasaulis dar atrodo per didelis, o mintys - per sunkios vienam žmogui. Vėliau - kitos. Ne dėl albumo. Ne dėl klausytojų. Iš trinties su gyvenimu. Iš bandymo kalbėtis su juo kaip su sau lygiu. Lyg pokalbiai su savimi.
2015-aisiais jos pagaliau suskambo pilnu sąstatu. Buvome 25-28 metų, pilni ieškojimų, energijos ir naivaus tikėjimo, kad viską galima suspėti. Instrumentinė dalis gimė gana greitai - studijoje Vilniuje, už sienų, kurios sugėrė mūsų garsą. Prie dainų prisijungė kiti balsai, kiti ritmai, kiti klausimai. Atsirado sluoksniai, kurių vienas žmogus nebūtų sukūręs. Muzika tapo bendru kvėpavimu.
Atrodė, kad albumas jau čia. Bet jis dar brendo.
Vokalai buvo įrašinėjami šimtus kartų. Kalbėjimas virto melodijomis. Keitėsi ne tik balsas - keitėmės mes patys. Tuo metu vyko gyvenimas - šeimos, būstai, namų statybos, atsakomybės. Albumas nebuvo užrakintas stalčiuje. Jis keliavo kartu su mumis - kaip sėkla po žeme, kuri žino, kad pavasaris ateis.
Namų studijoje balsas buvo perdainuotas iš naujo. Ne tobulesnis - tik tikresnis. Ir jame jau gyveno visas nueitas bendras kelias.
Praėjo beveik dešimt metų nuo pirmųjų įrašų. Ir tik tada albumas tapo tuo, kuo turėjo būti - laiku, kurį išgyvenome kartu.
Kiekviena daina turi savo paveikslą - atrinktą iš šimtų akvarelių, lietų Albino Jokubausko. Vaizdas ir garsas čia nekonkuruoja - jie papildo vienas kitą. Kaip dvi kalbos, pasakančios tą patį skirtingais būdais. Kaip skirtingi žmonės, kurių žvilgsniai susitinka vienoje vietoje.
Albumas turi ir fizinę formą - atviručių rinkinį. Ne kaip nostalgiją, o kaip lėtą būdą patirti muziką rankose. Paimi paveikslą, perskaitai eilutę, nuskenuoji kodą - ir patenki į garsą. Iš popieriaus į skaitmeninę erdvę. Iš tylos į skambesį.
„PRAMANAI“ nėra apie laikotarpį. Tai apie vidinį laiką.
Apie klausimą: kas tu?
Apie drąsą pripažinti, kad nežinai.
Apie tai, kad viskas laikina - ir būtent todėl tikra.
Šis albumas neskuba. Jis laukė.
Laukė, kol žmonės, kurie jį kūrė, taps tais, kurie gali jį paleisti.
