Albumo žmonės

Interviu

Kada pirmą kartą supratai, kad šitos dainos tavęs nepaleis?
Nuo pat pradžių. Kai, būdamas šešiolikos, parašiau „Laikinai“. Dažniausiai dainas rašau iš to, kas manęs nepaleidžia. Parašius dainą, jos temos mane paleidžia, ir tada jau galiu pažvelgti į tas temas iš kito taško.

Kas per tuos 10 metų labiausiai pasikeitė tavo balse - techniškai ar viduje?
Per tuos 10 metų turėjau daugybę dainavimo pamokų, geriau pažinau savo balsą ir labiau juo pasitikiu. Pramokau jį priimti tokį, koks jis yra, be noro jį keisti, duoti jam daugiau laisvės ir leisti daryti klaidas. Seniau nesąmoningai atkartodavau mėgstamų dainininkų dainavimo manieras. Pvz., klausydamasis dainos „Segtukas“, vietomis girdžiu Domanto Razausko dainavimo manierą.

Ar yra eilutė, kurios šiandien nebedainuotum taip, kaip tada? Kodėl?
Ne. Šiose dainose negaliu išskirti tokios eilutės. Jos sudėtos taip, kad jas skaitydamas, klausydamas ar dainuodamas grįžtu į labai artimą būseną, tą, kurioje jas parašiau. Tada man kyla jausmas, kad viskas yra taip, kaip turi būti.

Daug dainų skamba tarsi kreipinys - į vaiką, žmogų, save. Kam dažniausiai dainavai iš tikrųjų?
Sau.

Ką tau reiškė grįžti prie vokalų jau gyvenant „kitą gyvenimą“?
Grįžti nebuvo kur. Apie tai galvojau visus tuos 10 metų. Pabaigti įrašinėti vokalus man reiškė išmokti padaryti tai, ko prieš tai nemokėjau.

Ar buvo momentas, kai galvojai: „šito jau niekam nereikia“?
Nelabai. Visada žinojau, kad tai viena didžiausių mano svajonių, tad bent vienam tikrai reikėjo. Taip pat mačiau, kiek darbo įdėjo kiti albume grojantys žmonės, ir neabejojau, kad jiems irgi to reikia. Nors dainos nebuvo kuriamos su tikslu kažkam kitam patikti, turiu vilties, kad atsiras žmonių, kurie jas priims kaip jiems reikalingas. Būtų nuostabu kaip nors sužinoti, jeigu tokių bus.

Ką šitas albumas iš tavęs paėmė? Ką grąžino?
Kartais, kai gyvenime pritrūksta prasmės, pradedu rašyti naują dainą. Manau, kad dainai reikia prasmės. Tada jos ieškau. Ir ji atsiranda.

Jei klausytojas išgirstų tik vieną dainą - kuri labiausiai pasakytų, kas tu esi dabar?
Dabar stengiuosi būti kuo labiau „Klausyk sūnau“.

Interviu

Kaip gimė instrumentinė šio albumo nuotaika – ar ji buvo apgalvota, ar tiesiog atsitiko?
Nuotaika tiesiog atsitiko. Iš anksto nebuvo planuota.

Ar grodamas galvojai apie dainų istorijas, ar tik apie garsą?
Kurdamas gitaros partijas daugiausiai galvojau kaip sukurti dainos nuotaiką klausydamas harmonijos, melodijos bei teksto.

Kuri daina tau labiausiai „važiuoja per kūną“, o ne per protą?
Daina „Ant žemės“. Ši daina turi savitą melancholišką bet tuo pačiu ir pakylėjančią nuotaiką. Daina kartu ir nostalgiška nes primena apie pirmus grupės koncertus.

Ar laikui bėgant pradėjai girdėti šias dainas kitaip?
Ir taip ir ne. Dainos sukuria tą pačią nuotaiką kaip ir anksčiau. Tačiau dabar klausant girdžiu kur ką sugročiau kitaip, ko tuo metu nebūčiau pagalvojęs.

Kaip pasikeitė tavo santykis su šita muzika, kai ji tiek laiko gulėjo nebaigta?
Ji tapo to laikotarpio, kuriame buvo kuriama istorijos dalimi. Įdomu prie jos sugrįžti, pažvelgti atgal ir prisiminti daug gražių akimirkų.

Ar yra momentas albume, kuriame jautiesi ypač „nuogas“?
Turbūt tos vietos kur yra mano gitaros solo.

Ką šitos dainos pasako apie laiką, kuriame jos buvo sukurtos?
Dainos primena apie buvusius grupės koncertus, ieškojimus, studiją, kurią nuomojomės ir ten įrašinėjome dainas.

Interviu

Kaip prisimeni pirmuosius šių dainų įrašus?
Tiesa pasakius, tiek laiko praėjo nuo jų, kad jau ir nuplikti spėjau, ir gerokai primiršti, kad apskritai buvo.

Ar grodamas jauti, kad ritmas čia labiau emocinis ar techninis?
Dabar, paklausius šviežiomis ausimis, visai įdomių sprendimų prigalvoję buvom. Man, kaip būgnininkui, patinka, kad panaudota nemažai įvairių perkusijų - ritmai nėra tokie „generic“, kokių dažnai tikimasi tokiame žanre. Bendras vaibas primena Kevin Morby, o „Traukinyje“ net šiek tiek Santanos įtakos juntama. Tuo metu nemažai grojau Lotynų Amerikos ritmus, daug grojau su dabartinės grupės „Los Secretos De Pablo“ muzikantais, tai matyt iš čia ir atėjo dalis inspiracijų.

Kuri daina tau turi stipriausią vidinį ritmą?
Anksčiau gal labiausiai traukė „Laikinai“, o dabar prie dabartinės būsenos smagiausiai klausosi „Segtukas“ ir „Traukinys“, žiūrint į visumą.

Kaip manai, ar šitas albumas skuba, ar laukia?
Na, kad neskuba, tai tikrai.

Ar per laiką pasikeitė tai, kaip tu klausaisi šių dainų?
Labai stipriai pasikeitė. Dabar daug ką kitaip gročiau, net rinkčiausi kitus garsus ir ritmus, bet visai smagu pasiklausyti, kokios idėjos tuo metu galvoje sukosi.

Interviu

Kaip tu prisimeni darbą su šiuo albumu - labiau kaip konkrečias dainas ar kaip bendrą jausmą?
Labiau kaip bendrą jausmą, kadangi per šį albumą jaučiausi stipriai susijęs su „Pramanais“, todėl pažintis su muzikine idėja vyko tiek klausantis, tiek įrašinėjant.

Kaip atrodydavo tavo darbas gavus demo: ar pirmiausia klausydavaisi, ar iškart imdavai instrumentą?
Dažniausiai klausydavausi jau pasiėmęs instrumentą. Jei nepavykdavo iškart rasti geros idėjos, instrumentą trumpam padėdavau į šalį ir prie jos grįždavau vėliau.

Kiek laisvės jautei kurdamas boso partijas šioms dainoms?
Laisvės buvo daug, tačiau stilistiškai rinkausi gana „saugų“ grojimą, labiau orientuotą į bendrą dainos skambesį.

Ar dažniau ieškojai vieno „teisingo“ sprendimo, ar leisdavai sau sugroti kelis variantus ir pažiūrėti, kas prilips?
Dažniausiai bandydavau surasti vieną „teisingą“ boso liniją, nors kartais tam prireikdavo ilgesnių paieškų ir kelių variantų.

Kuo skiriasi boso partija, kurią groji vienas namuose, nuo tos, kuri gimsta studijoje kartu su kitais?
Grojant vienam galima daugiau dėmesio skirti detalėms, o studijoje dažniau jaučiamas ribotas laikas, todėl sprendimus tenka priimti greičiau.

Klausantis albumo šiandien - net jei kai kurios dainos nebeprisimena - ar atpažįsti save jose?
Taip, tai savotiška kelionė laiku, panaši į dienoraščio skaitymą.

Kaip manai, ką boso partijos pasako apie žmogų, kuris tuo metu jas grojo?
Sunku pasakyti - vien iš boso partijų apie žmogų spręsti nenorėčiau, nepriklausomai nuo to, ar jos patinka, ar ne.

Ar jautėsi, kad šios dainos yra apie kažką daugiau nei tik muziką?
Taip. Grodamas dažniau galvoju techniškai, o klausydamasis stengiuosi pajausti platesnę jų prasmę.

Jei šios boso linijos būtų prisiminimas, koks jis būtų: ryškus, fragmentiškas ar tyliai laikantis viską kartu?
Sunku būtų prisiminti tik atskiras boso linijas, tačiau kartu su visa muzika jos veikia kaip tylus sluoksnis, laikantis bendrą kūrinio nuotaiką ir padedantis sugrįžti į tą laiką, kai viskas buvo įrašinėjama.

Interviu

Kaip atrodė šio albumo gimimas iš šalies?
Albumo gimimas buvo gana ilgas. Visą kūrybos procesą, manau, lydėjo daug ieškojimų, kūrybos, eksperimentavimo, brandos. Manau, kad kiekvienam albumo gimimui reikia laiko, ir tik jo autorius nusprendžia, kada laikas jam išvysti pasaulį.

Ar buvo momentų, kai atrodė, kad jis niekada nebus baigtas?
Gal ir buvo, bet visad tikėjau, kad jis bus išleistas.

Kaip pasikeitė žmonės, kurie kūrė šį albumą?
Jie tapo brandesni ir turintys dar daugiau, ką papasakoti.

Ką tau reiškia, kad šita muzika pagaliau pasirodo?
Tai labai džiugina, nes tai lyg laikotarpis, kuris liko muzikoje.

Kaip manai, ką klausytojai čia išgirs - net jei patys to dar nežinos?
Išgirs daug šiltos muzikos, istorijų, puikių tekstų, nuostabaus gitarų skambesio su puikiais solo ir daug nuoširdumo.

Interviu

Praėjo beveik dešimtmetis. Ką – jei apskritai ką nors – prisimeni iš „Ant žemės“ įrašymo?
Prisimenu nedaug, nes paties veiksmo nebuvo labai daug, bet pamenu, kad įrašinėjome studijoje pas tave, Vilniaus centre. Bandžiau užmesti aukštą vokalą. Patį procesą labai gerai prisimenu.

Kaip prisimeni kvietimą sudainuoti „Ant žemės“?
Konkretaus kvietimo nepamenu, bet man atrodo viskas vyko labai natūraliai. Tuo metu bendravome dažniau, turėjome bendrų reikalų Ukmergėje, berods bandėme kartu groti. Tai natūraliai tas pakvietimas ir išsivystė — pačio momento tiesiog neatsimenu.

Ar būna taip, kad dainos, kuriose dalyvavai, iš atminties išsitrina, bet išgirdus jos kažką sugrąžina? Kaip su šita?
Taip, šiuo atveju buvo panašiai — buvau visai užmiršęs, kad dalyvavau. Bet perklausęs iškart prisiminiau dainą. Dabar klausydamasis labai jaučiu gerą „drive’ą“, energiją — viskas labai faina. Labai nudžiugau, kad daina užbaigta ir pasirodys albume. Tikrai patenkintas ir labai smagu, kad pakvietei prisidėti.

Back vokalas dažnai lieka fone. Kaip tu pats supranti tokio balso vaidmenį – palaikyti, kontrastuoti ar sukurti antrą planą?
Manau, vokalo paskirtis yra suteikti pagrindą pagrindiniam vokalui, kad jis galėtų stipriausiai skambėti. Tai tarsi pamatas — lyg po žeme, nesimato, bet ant jo stovi pagrindinis vokalas ir gali pilnai atsiskleisti. Tai sukuria kontekstą, atsiranda tam tikra spalva, „pasitrinimas“.

Jei dabar reikėtų dar kartą sudainuoti šią dainą – ar sutiktum?
Be abejo, sutikčiau. Aš į tai žiūriu filosofiškai — ne visada kreipiu dėmesį į techniką, labiau į energetiką. Muzikoje man svarbiausia intuicija, tas šviežumas, momentas, kai tiesiog „pagavai“. Kaip Archimedas iššokęs iš vonios sušunka „Eureka“ — pirmiausia yra pats atradimo jausmas, o tik po to ateina supratimas ir teorija. Todėl perdainavimas ir rizikingas — gali užsisukti ir vis tiek po kurio laiko liksi nepatenkintas. Bet jei pakviestum dar kartą, tikrai pasirašyčiau — būtų įdomu.

Interviu

Kaip atrodė šio albumo gimimas iš šalies?
Ilgai lauktas, ir atrodo, kad bandyta nušlifuoti kiekvieną kampą (dėl to per ilgai reikėjo laukti).

Ar buvo momentų, kai atrodė, kad jis niekada nebus baigtas?
Ne, tačiau maniau, kad reikės palaukti dar ilgiau.

Ką tau reiškia, kad šita muzika pagaliau pasirodo?
Man šis albumas žymi tam tikrą gyvenimo etapą, nes teko prie poros kūrinių prisiliesti, be to, keletas dainų sukosi grojaraštyje.

Interviu

Ar buvo momentų, kai atrodė, kad jis niekada nebus baigtas?
Nebuvo, visada atrodė, kad jis bus baigtas tada, kai ateis laikas. Nors nuo įrašų iki jo išleidimo prabėgo bene dešimt metų, per juos labai daug įvyko, muzika niekur nebuvo nukišta ar užrakinta. Tas albumas, jo idėja, visada tarsi keliavo kartu - ar tai būtų namo statybos, ar kūrimas, vaikų gimimas, visiškai naujos atsirandančios dainos. Albumo idėja brendo ir brandinosi, nuo to tikriausiai tik įgijo daugiau vertės. Tai nėra greitai parašytas, įrašytas ir paleistas suvartojimui reikalas - ten daug ieškojimų, augimo ir tikro prakaito nuoširdžiai dirbant.

Kaip pasikeitė žmogus, kuris kūrė šį albumą?
Jis išmoko daug ir sunkiai dirbti. Kartais labai sunkiai. Prisiimti daug atsakomybių, iš mažo butuko miesto centre išsikraustė prie miško, kur daug ką iš nieko turėjo sukurti savo rankomis, tapo tėčiu. Visos tos patirtys yra labai auginančios. Gali šimtus kartų kalbėti, kaip darytum viena ar kita kažkokioje situacijoje, bet tai tušti plepalai. Tikroji patirtis atsiranda, kai tu viską pereini pats. Taigi iš idealistinių idėjų pilno jaunuolio šis žmogus tapo subrendusiu vyru su barzda ir kartais rūsčiu, bet vis dar labai jautriu žvilgsniu į pasaulį.

Ką tau reiškia, kad šita muzika pagaliau pasirodo?
Didelį džiaugsmą, galėčiau palyginti su sodo augimu. Tarsi kažkur po žemėmis pabertos sėklos ilsėjosi, brendo ir pagaliau, atėjus tinkamam laikui ir sąlygoms, pradėjo lįsti žali daigeliai. Man tai visada didelis džiaugsmas, kažkas prilygstančio stebuklui, kurį atneša po žiemos atėjęs pavasaris.

Kaip manai, ką klausytojai čia išgirs - net jei patys to dar nežinos?
Labai priklausys nuo to, kuo jie tuo metu gyvens, apie ką galvos, ko ilgėsis. Bet manau, kad turės progų išgirsti daug apie save pačius, jei tik atidžiai klausysis. Šis albumas linkęs kalbinti, kalbėtis apie kiekvieno žmogaus pamatines vertybes, apie tai, kas svarbu, ką paliksime pasauliui po savęs. Kartais tas pokalbis gali būti pernelyg nuogas, atviras ar nepatogus, bet jis nepaprastai reikalingas ir auginantis.

Interviu

Ką tavo akimis šie paveikslai prideda prie muzikos, ko negali padaryti garsas?
Kas nemato - padeda garsas.
Kas negirdi - padeda vaizdas.

Ar klausydamas albumo atpažįsti nuotaikas, kurios jau seniai gyveno tavo darbuose?
Kiekviename darbe skamba muzika...

Kaip keičiasi tavo paties santykis su paveikslu, kai jis tampa dainos dalimi?
Pasipildo.

Ką tau asmeniškai reiškia būti šio albumo dalimi?
Jaučiuosi labiau supratęs ir suprastas.

Ar yra kažkas šiuose paveiksluose, ko grupė galbūt neišgirdo, bet tu žinai, kad tai ten yra?
Reikia labai daug kartų klausyti, žiūrėti...
Žiūrėti, klausyti, suprasti, priimti...